ISM Vadybos ir ekonomikos universitete vykusioje pirmojoje Baltijos šalyse ateičiai skirtoje konferencijoje ISM FUTURITY svečiavosi trys garsūs užsienio futuristai Anna Lise Kjaer, James Bellini ir Nicklas Bergman. Savo įžvalgomis apie konferencijoje kalbėjusius pranešėjus, kuo pasižymi šiuolaikinė oratorystė ir ką reiškia būti geru oratoriumi dalinasi Retorika.lt lektorė, aktorė Adrija Čepaitė–Palšauskienė ir Retorika.lt vadovė Laimutė Milašauskienė. Su jomis kalbėjosi Simona Rasalė.

 

– Kalbėdami apie oratorystę, visų pirma prisimename Antikos oratorius: Periklį, Ciceroną ir kitus. Kaip pasikeitė pats oratorystės menas nuo jo užuomazgų senovės Graikijoje ir Romoje?

Adrija Čepaitė–Palšauskienė: Ciceronos teigė, kad kalbantysis turi pasitelkti dialekto jautrumą, filosofo mąstymą, poeto kalbą, juriskonsulto atmintį, tragiko balsą, didžiųjų aktorių gestus ir grakštumą. Svarbiausi oratoriui keliami uždaviniai yra įrodyti savo teiginių teisingumą faktais ir argumentais, suteikti klausytojams estetinį pasigėrėjimą, veikti klausytojų valią ir veiksmus, skatinti aktyviai veiklai ir apsisprendimams.

Tada retorika buvo meno ir mokslo sintezė. Šiuo metu tai mokslas, meno tame jau nebeliko. Menas liko tik kuriant vaizdą.

XXI a. retorikai skiriamas kiek kuklesnis vaidmuo. Retorika suprantama kaip įkalbinėjimo mokslas, kurio tikslai yra paveikti klausytojų valią, protą, jausmus bei pasiekti persvaziją. Persvazija – tai intelektinių, moralinių ir emocinių kalbos elementų sintezė, kurią sudaro trys komponentai: įtikinimas, įtaiga, skatinimas veikti.

Net patys geriausi šių dienų oratoriai tik išskirtinais atvejais lavina balsą, atlieka artikuliacijos pratimus, praktikuoja gestus ir gilinasi į kūno kalbą. Didžiausias dėmesys tenka turiniui, struktūrai ir formai. Kitaip tariant, viskam, kas atsako į klausimą „ką?“. Labai dažnai užmirštamas klausimas „kodėl?“. Kodėl aš kalbu šia tema? Kaip auditorija šia informacija galėtų pasinaudoti? Beje, konstruojant pranešimą, tai žymiai patogesnis būdas rasti įdomesnę formą.
– Gerais oratoriais dažniausiai vadiname politikus, aktorius ar savo srities profesionalus, skaitančius pranešimus įvairiose konferencijose. Geru oratoriumi yra gimstama ar išmokstama juo būti?

Adrija Čepaitė–Palšauskienė: Dalis žmonių gimsta, kita dalis – tampa. Profesija neturi jokios įtakos. Politikų ir aktorių pranašumas tik vienas – jie turi daugiau progų būti scenoje ar kalbėti viešai. Bet nereikėtų pamiršti, kad yra ir tokių, kuriems neverta savęs keisti ir mokytis oratorystės, nes jų prigimtis ir talentai slypi kitose srityse.

 

– Kaip įvertintumėte ISM FUTURITY konferencijoje kalbėjusių užsienio futuristų oratorystės gebėjimus?

Laimutė Milašauskienė: Bendrai vertinant, konferencijos pranešėjai viešai kalbėjo gerai. Galima buvo pastebėti skirtingus stilius, kuriuos įtakojo nacionalinis temperamentas. Visada klausytoją patraukia pasakojimas asmeninių istorijų ar patirčių. Puikiai naudojamos skaidrės, kurios kūrė ateities viziją, padėjo suprasti sudėtingus dalykus. Įdomu buvo stebėti ir klausyti pranešėjus, kurie kalbėdami keitė tempą ir ritmą, turėjo savitą kalbėjimo stilių.

Adrija Čepaitė–Palšauskienė: Kalbant apie kiekvieną atskirai, verta pažymėti, kad Ana Lisa Kjaer turi itin savitą stilių. Ji kalbėjo dialogo forma, jautriai, palikdama laiko klausytojų asmeniniams sprendimams. A. L. Kjaer taip pat puikiai kūrė savo asmeninį santykį su auditorija. Kalbėdama apie ateitį, ji buvo toje ateityje, matė save kaip jos dalį. Kai mes matėme ją ateityje, tuomet pamatėme ir save. Buvo akivaizdu, kad tai labai įtraukė klausytoją. Ji taip pat puikiai valdo balsą, intonuoja, išlaikė auditorijos dėmesį viso pranešimo metu. Tai profesionalė ne tik pranešimo turinio prasme, bet ir puikiai įvaldžiusi viešąjį kalbėjimą.

Laimutė Milašauskienė: Nicklas Bergman kalbėjo apie objetyvią ateitį, bet nesijautė pranešėjo dalyvavimo toje ateityje, gal kalbėjo per greitai, kalbėjo teiginiais. Pranešėjas dalijosi asmenine patirtimi. Kai kalbi pulsuojant ir jei tai koreliuoja su pagrindine tema, asmeninės istorijos yra gerai. Pranešėjui visada reikia atsakyti į klausimą, ką klausytojas pasiims iš tavo asmeninės istorijos.
James Bellini efektyviai naudojo vizualines priemones, kurios sustiprindavo pranešimo žinutę. Tai temperamentingas įgudusio kalbėtojo pranešimas.

Adrija Čepaitė–Palšauskienė: Geras buvo ISM rektoriaus dr. Alfredo Chmieliausko pasisakymas konferencijos pradžioje. Jautėsi šiltas ir neskubus bendravimas, jis kalbėjo kaip lyderis. Rektoriaus kalba – gero lyderio kalba, kuri sukūrė vertę konferencijai nuo pat pradžių ir uždavė toną.

 

– Ar galėtumėte apibūdinti, ką apskritai reiškia būti geru oratoriumi?

Adrija Čepaitė–Palšauskienė: Geras oratorius privalo turėti daug bruožų, savybių ir įgūdžių. Visų pirma, jis suvokia, kodėl kalba, kad taip sukuria vertę. Visi įsivaizduoja, kad vertė yra informacija, bet tai tik dalis vertės. Tikroji vertė sukuriama tada, kai auditorija žino, ką su ta informacija daryti. Pavyzdžiui, mes konferencijoje iš Ana Lisa Kjar išgirdome, kokių profesijų ateityje nereikės. Tada klausytojas žino, kokius sprendimus turi daryti. Išklausytas pranešimas turi paakinti veikti, žinia turi tapti veiksmu.

 

– Kokią reikšmę turi oratoriaus gestikuliavimas?

Adrija Čepaitė–Palšauskienė: Daug kas ignoruoja gestus, bet tai energetinis dalykas. Jei oratorius turi savo atrastą gestą, tai tampa išskirtinumu. Tai gali būti pakelti antakiai, pauzės ar net specifinis šūksnis. Gali būti ir tai, kad geras kalbėtojas turi specifinį gestą kiekvienai kalbai. Gestas yra kaip prekinis ženklas, ir kiekvienas kalbėtojas turėtų jį turėti. Beje, gestas ateina su patirtimi. Kuo daugiau patirties, tuo lengviau atrasti gestą. Vėliau gestas gelbsti patekus į sudėtingas ar nepatogias situacijas.

Apskritai geram oratoriui svarbu turėti savo stilių ir jo nekeisti. Turi būti atsakęs į klausimą, kas jis yra: mokytojas, gelbėtojas, vadovas. Balso tembras, kalbėjimo tempas turi kurti personažą ar žanrą. Problema, kai kalbėtojas nėra atsakęs sau į šį klausimą, kai galvoja tik apie informaciją. Tada auditorija gali išmušti iš vėžių, iš mokytojo gali tapti diktatoriumi. Kai auditorija supranta, kad pranešėjas neturi vaidmens, tada pasiūlo savo vaidmenį, kurio jis visai nesitikėjo.

 

– O kokį vaidmenį turi vizualinė medžiaga prezentacijos metu?

Laimutė Milašauskienė: Geras oratorius nesislapsto už vizualinės medžiagos ir nenaudoja skaidrių vietoje suflerio. Skaidrės tarnauja pranešėjui kaip atrama, bet ne ramentai. Skaidrių kūrimas yra tam tikras menas. Be to, oratorius turėtų naudoti skirtingas vizualines priemones, ne tik skaidres. Sudėtingai informacijai perteikti geriausiai tinka paprastos vaizdinės priemones, tai yra įvairūs daiktai, kitaip vadinamos 3D skaidrės.

 

– Koks turėtų būti pranešėjo ir auditorijos santykis?

Adrija Čepaitė–Palšauskienė: Santykis turi būti „mes ir tema“, o ne „aš – jūs“. Tai atsako klausimą, kaip suvaldyti stresą, kaip nebijoti, nes daugelis pranešėjų į auditoriją žiūri kaip į opoziciją. Pavyzdžiui, minėtoji Ana Lisa Kjar neatskyrė savo ir klausytojo žinojimo. Jei ji būtų viena tame žinojime, savoje ateityje, ir davusi mums žinią, kad mes tai suprasime galbūt tik kada nors, būtų atsiradęs atotrūkis tarp jos žinojimo ir klausytojų. Toks atotrūkis sukelia įtampą ir stresą. Mes visi buvome kartu su pranešėja tame žinojime ir buvo sukurtas puikus santykis.

Kai yra geras santykis su auditorija, lengva nukrypti nuo temos ir į ją grįžti. Yra pranešėjų, kurie bijo nukrypti nuo temos, nes nesugebės grįžti prie jos. Svarbi oratoriaus savybė – jis apgalvoja du sakinius į priekį. Tai yra pagrindinė taisyklė, norint, kad auditorija tave sektų.

Siekdamas išlaikyti auditorijos dėmesį, pranešėjas turėtų kalbėti dialogo forma, keisti pranešimo tempą ir ritmą. Čia svarbu ir pauzės, skirtos įsitikinti, kad auditorija spėja įsisavinti informaciją. Pauzė daroma, kai pereinama nuo vienos temos prie kitos, kartu ji leidžia oratoriui atsikvėpti. Kita – pauzė reikalinga, kai pasakoma kažkas svarbaus. Ji padeda kalbėtojui suprasti, ar auditorija suprato tai, kas buvo pasakyta.

Santykį puikiai kuria ir kai pranešėjas nebijo savo emocijų ar papasakoti asmenines patirtis. Tai yra šiltas bendravimas. Galima ir pajuokauti, būti autoironišku. Idealu, jeigu nepamirštamos ir panaudojamos dienos naujienos – taip pranešimas skamba aktualia, šviežiai.

Publikuota: IQ.lt

Dalintis