Viesojo kalbejimo baimeGalvojant apie viešąjį kalbėjimą, kyla dvi reakcijos. Pirmoji apie tai, jog baimė kalbėti viešai, neretai yra atpžįstama, kaip didesnė, nei mirties baimė. Skamba stipriai. Natūraliai kyla klausimas: kodėl tuomet mums taip svarbu atrasti būdą prabilti prieš minią žmonių? Ir ne bet kaip prabilti, o atitinkant tam tikrus „geros kalbos“ įsivaizdavimus? Kodėl vis gi nevengiame to patyrimo, o kaip tik įdedame nemažai pastangų, kad įveiktume šį iššūkį?

Antroji reakcija: o kas baisaus, atsistoti prieš grupę žmonių ir pasakyti, ką galvojame? Vos parašiusi šį sakinį pajutau savo kūno reakciją, kuri aiškiai kalba, kad rašyti šias mintis pasislėpus už kompiuterio ekrano kur kas drąsiau, nei reikėtų jas ištarti viešai. Žinoma, į abu šiuos klausimus, atsakymą aš kiek numanau. Arba tiksliau turiu keletą prielaidų, iš kur kyla tokie stiprūs prieštaringi jausmai į tą patį reiškinį. Bet atsakymas iš esmės nepalenvgina paties fenomeno taip greitai, kaip mums norėtųsi.

Viešasis kalbėjimas yra ne tik mūsų noras pasakyti ką nors labai protingo, išmintingo, naujo, unikalaus, novatyvaus, patraukiančio. Dėl to, greičiausiai tik labai maža dalis visų kalbančiųjų, ryžtųsi šitam nuotykiui. Leidimas sau pasisakyti kyla iš vieno svarbiausių asmens poreikių: būti pamatytam ir išgirstam. Tai galime nuostabiai matyti stebėdami mažus vaikus, kurie tik ir kaitalioja frazes: „Pažiūrėk į mane!“, „O žinai, ką aš sugalvojau?!“. Ir jie tai daro labai natūraliai. Susirasdami jiems jaukią, emociškai saugią, pagal amžiaus poreikį reikalingą auditoriją ir jos stebimi leidžiasi būti matomi ir išgirsti.

Šis poreikis išlieka žmogui augant ir užaugus. Tik apsipina įvairiais socialiniais aspektais. Tai, kaip mes jaučiamės būdami matomi ar tuomet, kai mūsų klausosi, labai susiję su mūsų pirminėmis patirtimis, kai šis poreikis ir jo patenkinimas nekeldavo tiek įtampos ir nerimo. Maži vaikai išdrįsta būti matomi ir girdimi ne tik todėl, kad parodytų tai, ką neseniai išmoko, patyrė ar kaip jie savimi džiaugiasi. Jie turi poreikį atpažinti save kitų reakcijose, sutikti save ryšyje su kitais.

Ir nereikia, kad atsakas būtų atstumiantis, labai kandus ar žeminantis, kad jie pradėtų abejoti savo, kaip asmens verte, galimybe būti prieš kitus. Pakanka labai paprastų frazių: „Kaip čia įdomiai sugalvojai, bet gal geriau atrodytum su švariais drabužėliais“, „Na, ko tu čia dabar staipaisi?!“, „Tu galvoji taip, bet būtų labai įdomu, ką apie tai galvoja koks nors svarbus žmogus?“ „Matau, kad esi labai susidomėjęs ir įsitraukęs į tai, ką darai. Manau galėčiau tau parašyti 8“. Tai visai nekaltos frazės, kurios padeda mums suprasti, kaip veikia žmonių santykiai, socialinės normos ir panašiai. Bet tuo pačiu, tai duoda žinią, kad taip kaip mes būname, taip kaip mes mąstome yra nepakankamai. Imame stebėti, iš kitų reakcijų atpažinti, ko mums trūksta. Ir tuomet labai stengiamės būti kokioje nors srityje geresni (kalbėti aiškiai, greitai, konkrečiai, įdomiai, juokaujant ir panašiai), kad leistume sau būti prieš kitus ir jiems kalbėti.

Viešasis kalbėjimas yra galimybė būti pamatytiems bei išgirstiems. Bet tuo pačiu jis jausmų kupinas laukas, kur mes nepasitikėdami savo buvimu, savo mintimis, savo kaip asmens autentiškumo verte, renkamės apdarą, kuris galėtų pradžiuginti, sudominti, pralinksminti, įtikinti ar kaip nors kitaip teigiamai paveikti kitus. Dėl to ne nuostabu, kad neretai patiriame nesėkmę. Arba tikriau vidinį nepasitenkinimą, nes parodėmę kažką, bet iš ties ne save, ne tai, ką galvojame, kuo tikime, kuo tikrai norime dalintis. Kitą vertus, labai retai kada jaučiamės ir pakankamai gerai atlikę tai, ko tikimės ar reikalaujame iš savo geros kalbos. O ir tas „pakankamai gerai“, mūsų sąmonėje dažniausiai turi du įvertinimus: „puikiai“, o visa kita – „nieko verta“.

Ir ką jau kalbėti apie vidinį leidimą save parodyti kiek pažeidžiamą, kas neretai atsitinka, kai norime kalbėti apie mums svarbius dalykus ir mažiau dėmesio kreipiame tam, kaip kalbame, kaip atrodome, ką dabar apie tai galvoja kiti. Ir čia aš labiausiai rėmiuosi dr. Brene Brown, kuri rašo apie didžią drąsa sutikti savo pažeidžiamumą ir priimti jį kaip egzistuojantį mumyse. Jame telpa daug: mūsų baimės, gėda, netobulumas. Šie dalykai yra nepriklausomai nuo mūsų leidimo ar neleidimo jiems būti. Kuo labiau mes norime nuo jų atsiriboti, tuo savarankiškesni jie pradeda darytis. Užstringa balsas, pasimetame tarp minčių, imame kalbėti painiai, nebežinome ką norėjome pasakyti, skubame kuo greičiau viską pabaigti ir t.t. Bet koks atsitikęs netikėtumas, ar mūsų suvoktas netobulumas, paleidžia armiją: nedrąsos, nepasitikėjimo, gėdos ir panašių jausmų, kuriuos visaip bandėme padaryti nematomus.

Ar gali tapti viešasis kalbėjimas kiek mažiau baisiu ir neraminančiu reiškiniu? Ar gali jausmai rasti savo vietą ir leisti protui pasidalinti tuo, ką jis iš ties suprato, žino, tvirtai tiki? Sakyčiau taip. Tai nėra greitai perkeičiamas dalykas, bet mes tikrai galime pabandyti būti labiau savimi, leidžiantis labiau suklysti, kas reiškia labiau atsipalaidavę ir leidžiantys sau dažniau bandyti kalbėti kitiems matant ir girdint. Tęsinys II dalyje.

Straipsnio autorė, Retorika.lt lektorė Vaida Platkevičiūtė:

Straipsnio autorė, Retorika.lt lektorė Vaida Platkevičiūtė

Vaida Platkevičiūtė

Psichologė, įvairių saviugdos programų kūrėja ir vedėja, organizuoja patyriminius mokymus kasdienių santykių, jausmų išgyvenimo bei reiškimo temomis. Psichologinių straipsnių autorė. Užsiimanti individualiu ir grupiniu konsultavimu. Baigusi Integruotos darbo su kūnu ir judesio terapijjos institutą (Anglija).

Savo darbe daug dėmesio skiria kūne gyvenančių nepažintų galimybių bei suvaržymų atskliedimui, ryšių tarp kūno – jausmų ir proto atkūrimui, kas leidžia asmeniui kokybiškiau ir laisviau būti santykyje su savimi ir visuomenėje.
Daug dėmesio skiria pastoviam asmeniam mokymuisi bei augimui. Pagrindiniai to šaltiniai yra Autentiško judesio disciplina, Kūno psichoterapija, Egsitencinė psichoterapija bei dvasinė praktika.
Asmens vertę suvokią ne kaip konkrečių savybių rinkinį, kurios padeda tapti naudingu visuomenės vienetu, bet kaip jo gebėjimą atrasti autentišką, jam vienam būdingą buvimą, kuris pirmiausia leidžia patirti gyvybingumą, kūrybiškumą, bei iš viso to kylantį tikrą prodyktyvumą.
Dar viena iš darbo sričių yra psichologinė pagalba stipriai sužeistiems, socialinę atskirtį patiriantiems asmenims bei jų šeimoms.
Dalintis