Ne visi atostogų įspūdžiai vienodai įsirėžia į atmintį. Štai jau kuris laikas mintimis vis grįžtu prie epizodo, privertusio susimąstyti tema, kuri katalikiškoje terpėje sulaukia ne pernelyg daug dėmesio. Pirmą kartą gyvenime užėjusi į provincijos bažnytėlę, apie kurioje tarnaujantį kunigą buvau girdėjusi daug ir tik gerų atsiliepimų, valandėlę sutrikau. Mišias aukojo žmogus, nedrįstantis pakelti akių į besimeldžiančiuosius kartu, o jo pusbalsiu tariamus žodžius buvo sunku suprasti net įtemptai klausant. Taip, mikrofonas veikė, bet tai negelbėjo. Nieko nuostabaus, kad didžioji dauguma šeštadienio rytą susirinkusiųjų į „užprašytas“ Mišias snaudė… O gaila.

„Štai kaip apgauna išorė, koks ribotas yra pirmasis įspūdis“, – sakiau sau, žinodama, kad tai būrelio aktyvių parapijiečių mylimas, gerbiamas ir sumanus ganytojas. Tačiau, galvodama apie eilinį nominalų kataliką, visus tuos suoluose nuobodžiavusius žmones, nebuvau tikra, ar jiems kiltų noras eiti užkalbinti savo vikarą.

Manau, tenka pripažinti, kad veiksmingi komunikacijos būdai ir formos yra be reikalo nuvertinami ir laikomi antraeiliais tarp katalikų. Sakau tai visai ne todėl, kad noriu ką nors kritikuoti ar mokyti. Tai plati tema. Pavyzdžiui, apie tai, ko reikia, kad komunikacija – žinios perdavimas ir priėmimas – tikrai įvyktų. Kartais tikime, jog paprasčiausiai užtenka turėti ką pasakyti ir nesivarginame dėl to, ką klausytojas geba šią akimirką išgirsti. O dar mažiau – kiek sugebės tai įsiminti, kokį realų pokytį perteikta žinia paskatins…

Per vieną pamokslą girdėjau kunigą teigiant, jog svarbu ne tik išsakyti tai, kas tikėjime svarbu, bet ir pasakyti šias tiesas taip ir tiek, kad būtum suprastas. Akivaizdu, jog adekvačios komunikacijos poreikį jaučiame visi.

Kalbant apie nepaprastai sudėtingą pareigą vykdančius kunigus, katechetus, sielovados darbuotojus kirba mintis, kodėl bent minimaliai nepasimokius seminarijoje ar kvalifikaciniuose kursuose, pavyzdžiui, viešojo kalbėjimo įgūdžių? Juk esama skirtingų temperamentų ir charakterių, ne visi gimstame oratoriais, bet jais galime tapti, kaip liudija istorija. Paprasti patarimai ir praktika leistų užtikrinčiau ir patogiau jaustis tiek tiems, kurie kalba, tiek ir su jais bendraujantiems ar jų klausantiems kitoje pulpito pusėje.

Verslas, nuolat besirūpinantis maksimalia įdedamų pastangų nauda, į tai žiūri kur kas rimčiau. Kodėl gi mums nepasimokius iš tų, kurie taip stengiasi dėl „nešvaraus pinigo“? Viešpats teisus: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai“ (Lk 16, 8).

Viešojo kalbėjimo kursai – kas tai?

„Viešojo kalbėjimo mokymai suteikė daug teorinių žinių bei praktinių įgūdžių ne tik kaip parengti gerą kalbą, kovoti su kalbėjimo viešai baime, bet ir kaip perteikti mintis tavęs klausančiai auditorijai tokiu būdu, kad liktum suprastas“, – sako teisininkė Viktorija. „Mano galva, tokie mokymai sukuria didelę pridėtinę vertę mūsų visuomenėje, kurioje yra daug netikrumo, nedrąsos, nepasitikėjimo savimi. Tai tiesiog viena iš nedaugelio galimybių išsilaisvinti iš įvairiausių psichologinių bendravimo ir kalbėjimo pinklių“, – atitaria finansų srityje dirbantis Justinas.

Prieš keletą metų Vilniuje veiklą pradėjusios specializuotos iškalbos dirbtuvės „Retorika.lt“ yra viena iš vietų, kur suaugusiems siūloma profesionali pagalba įvaldyti „klasikinį viešojo kalbėjimo meną ir tapti įtikinamais kalbų sakymo meistrais“, – taip apie save skelbia mokymų organizatoriai.

Raiškiai ir profesionaliai perteikti žinią savo tikslinei auditorijai, įgyti reikalingų bendravimo įgūdžių – ar tai mažai? Jeigu žodinis žinios perdavimas yra pagrindinis darbo ar tarnystės įrankis, sutikite, tai – labai daug.

Tačiau ar tokia praktika prieinama ir veiksminga kiekvienam? Gerai žinome, kad viešas kalbėjimas gali būti susijęs su įvairiausios rūšies neigiamomis emocijomis. Ar kursai padeda jas įveikti? Ar visi jų dalyviai sugeba su jomis susidoroti?

Mokymuose svarbiausią vietą užima praktika, gyva patirtis, leidžianti saugiai išmėginti savo jėgas, pamatyti trūkumus, pažinti savo stipriąsias savybes. Visi mokymų dalyviai natūraliai jaučia jaudulį, pristatydami kalbas prieš grupę bei dėstytojus, sako kursus baigę pašnekovai, tačiau priduria, jog grupės palaikymas bei profesionalių dėstytojų laikysena sukuria atmosferą, kurioje sustiprėja pasitikėjimas savo jėgomis.

„Būti vertinamam kitų – o būtent tai sąlygoja kalbėjimas viešai – matyt, yra sunkiausia“, – neslepia Viktorija, teisininkė, kuriai tenka atstovauti klientų interesams teisme. Ji priduria, jog mokymai jai atskleidė, kad veiksmingos kalbos parengimas yra darbas, reikia laiko, pastangų ir žinių, išmanyti temą, kuria kalbame. Tad sėkmė priklauso nuo mūsų indėlio tiek rengiant gerą kalbą, tiek ir įveikiant savo vidines baimes.

„Teko pajusti skirtumą tarp kalbėjimo familiariai ir nepažįstamai auditorijai. Buvo svarbu suvokti, kad įvairūs pojūčiai (stresas, nerimas, balso tembro bangavimas ir kt), kalbant nepažįstamai auditorijai, yra labai natūralūs ir su jais tiesiog reikia susigyventi, mėginti kontroliuoti ir kuo daugiau treniruotis“, – tokia yra Justino patirtis. Žinoma, nėra lengva kovoti su savimi, išeiti iš patogumo zonos, negalvojant, ką pamanys kiti: „Mes kaip drovi tauta iš principo nesam linkę eiti į priekį, kelti ranką, lyderiauti, reikšti nuomonę ar prieštarauti kitiems. Tačiau būtent proaktyvumas labai padeda pasiimti iš šių kursų maksimumą ir stipriai patobulėti.“

„Jei reikėtų pakartoti, eičiau dar sykį ir visiems rekomenduočiau“, – nedvejodama pabrėžia Kristina, dirbanti komunikacijos agentūroje, nors neslepia, jog mokymų metu stovėti prieš auditoriją lengva nebuvo. „Atėjus laikui stoti ir kalbėti, darydavosi ir karšta, ir šalta vienu metu. Tačiau supratau, kad nenumirsiu ir, net jei ne viskas klostysis pagal mano planą, netapsiu prastesnė.“ Anot jo, šis žinojimas yra visa ko pagrindas, o visa kita – technikos, kurias reikia nuolat praktikuoti: ar tai būtų balso lavinimas, stovėsena ar kalbos kultūra. Žinoma, nereikia pamiršti, jog svarbiausia – turinys, tai yra tai, ką norime pasakyti. „Galime nuostabiai atrodyti, gražiai stovėti, tačiau niekas nesupras, ką norėjome pasakyti. Todėl kiekvienas mūsų žodis ar veiksmas yra svarbus.“

Gali kilti klausimas, ar mokymai siūlo visiems vieną ir tą patį retorikos modelį? Juk skirtingos asmenybės komunikuoja skirtingai. Verslo ir komunikacijos studentė Karolina kaip vieną iš privalumų pateikia „Retorika.lt“ siekį skatinti autentiškumą: „Čia nėra brukamas vienas „teisingas“ formatas. Lektoriai išaiškina pagrindines taisykles ir struktūrą, o tuomet labai skatina kūrybiškumą, originalumą ir nuoširdumą viešoje kalboje.“

Dėmesys kreipiamas ir į tokius dalykus kaip teisingas kvėpavimas, kirčiavimas, artikuliavimas, kūno kalba, ryšys su auditorija, baimė ir pan.

„Vieninteliai, kam nerekomenduočiau šių kursų, yra žmonės, kurie nepasiruošę tobulėti, – sako Karolina. – Dirbtuvės yra sudarytos taip, kad 80% laiko skiriama praktiniams užsiėmimams, o dalis iš jų reikalauja atlikti „namų darbus“. Tad, jeigu žmogus nesiruošia dirbti po užsiėmimo, anot pašnekovės, jis tik švaisto laiką ir pinigus.

Kurso dalyviai sutaria, kad ši nei jokia kita programa nepakeis žmonių gyvenimo staiga, tačiau tikrai privers susimąstyti ir bent jau atsižvelgti į savo kalbėjimą. „Kai supranti, kaip kalbi ir kaip galėtum kalbėti, prasideda tikrasis darbas su savimi. Tada grynini mintis, valai ir turtini žodyną, lėtini arba greitini kalbėjimo tempą, analizuoji, kurie žodžiai kokiai auditorijai gali būti suprantami, ir panašiai. „Retorika.lt“ kursai, galima sakyti, parodo, kur esi, ir inspiruoja ieškoti toliau, jeigu, žinoma, pats to nori“, – apibendrina Kristina.

Jei bent kiek sudomino, telieka užsukti į mokymų puslapį ir pasidomėti detaliau.

Kalbėkime laisvai, įdomiai ir užtikrintai!

Dalintis