PRABILTI VIEŠAI: IR NORIU, IR BIJAU…
Dažniausiai užduodamas klausimas pradedant nagrinėti viešojo kalbėjimo keliamą įtampą yra: kaip ją panaikinti arba įveikti. Noras panaikinti kyla kalbant ir apie kitus mums nemalonius jausmus ir vieną vertus jis yra labai adekvatus. Nerimas, kuris neretai atsiranda dar tik galvojant apie tai, jog reikės kalbėti prieš auditoriją ir augantis artėjant kalbos laikui, iš ties sukuria daug nemalonumų. Dažnai dėka jo taip ir liekame nepasakę, neparodę to, ko norėjome, taip kaip norėjome. Jaučiame didelį nepasitenkinimą savimi, gėdą, nevertingumą, kaltę, jog nepadarėme kažko, kas būtų padėję jį suvaldyti. Dažnai tai dėl to kaltiname savo nežinojimą, kompetencijos trūkumą, šarmingumo stoką ir panašiai. Natūralu, kad norisi sunaikinti tai, kas rodos yra atsakingas už mūsų nesėkmės patytimą. Vis gi jaučiamas nerimas savyje talpina daug informacijos apie mus ir mūsų išgyvenimus prieš grupę.
Patį viešojo kalbėjimo reiškinį aš labiausiai suvokiu kaip santykį tarp „AŠ“ ir „JIE“. Dar labiau, kaip santykį, kuriame „AŠ“, neretai atiduodamas į „JŲ“ rankas. Kuo didesnė „AŠ“ atiduodame, tuo stipresnę įtampą išgyvename besiruošdami kalbai ar jau atsistoję prieš auditoriją. Pabandykime pažiūrėti, kaip galėtų atrodyti nerimą auginantis vidinis monologas: „Aš privalau kalbėti aiškiai, argumentuotai ir įdomiai. Aš turiu kalbėti taip, kad manimi patikėtų, suprastų, kad jiems būtų nenuobodu. Jei vėl to nesugebėsiu, vadinasi man geriau nekalbėti. Ir iš viso, esu nieko vertas (-a). Greičiausiai man derėtų dirbti kur kas paprastesnį darbą. Panašu, kad aš nieko nesugebu.“
Šią reakciją galima būtų pratęsti. Pagrindinė jos žinia yra ta, jog ruošiamės kalbai su stipriu reikalavimu sau ir negailestingu vertinimu, jei to neįvykdisime. Bėda ta, kad kuo stipresnis reikalavimas, tuo daugiau reikia sukontroliuoti tiek save, tiek kitus (net gi jų vidinius nusiteikimus ir išgyvenimus). Kadangi mes didžiosios dalies grupės reakcijų dažniausiai nežinome, interpretuojame jas savaip ir dažniausiai ne savo naudai. Iš čia kyla noras, visų akyse matyti susižavėjimą. Vis gi „JIE“ iš ties yra labai įvairūs. Taigi tikimybė, kad visus paveiksime vienodai ir dar teigiamai nėra didelį. Tuomet didžioji dalis mūsų dėmesio, jėgų skiriama ne tam, ką norime pasakyti, o tam, kaip tai turime pasakyti, kad sulauktume kuo palankesnių reakcijų. Ir vos tik pamatę bent vieną dvejojantį, nuobodžiaujantį, abejingą veidą – imame intepretuoti savo kalbėjimą, vertinti jį, ir dažniausiai priskiriame jį dar vienam „nesėkmingam“ pasirodymui.
O tada jau mūsų smegenys ima signalizuoti apie pavojų, kuris mus sustingdo, sukelia norą kovoti (įtikinti) arba pasitraukti (kuo greičiau baigti savo buvimą). Nors realiai grupė, prieš kurią esame, retai turi galios mus kaip nors sužlugdyti, kuo labiau kalbėjimą prieš ją prilyginame savo vertingumui, tuo baisesnė yra bent menkiausia klaida, kartais prilyginama mirčiai. Kodėl taip yra?
Patyrę nesėkmę ten, kur mums yra svarbu, pirmiausia mes susiduriame su nemaloniais jausmais: savo ribotumu (mes negalime ne tik sukontroliuoti kitų žmonių buvimo, bet neretai ir patys save galime nustebinti), pažeidžiamumu (visada esame pažeidžiami, kai kas nors mums rūpi), gėda, kalte. Šiuos jausmus išgyventi yra nemalonu. Taigi vos juos pajautę, surandame būdus kaip nuo jų pasitraukti. O tai, reiškia, kad tenka pasitraukti ir nuo dalies savo minčių, reakcijų, pasirinkimų ar kitų dalykų, kurie įvyko mums viešai kalbant, kad vėl nesugrįžtume prie mums nemalonių jausmų. Dėl to yra sunku pamatyti, kas pavyko, kas nelabai. Neretai visa kalba arba didžioji jos dalis tampa nureikšminta, nevertinga. Prie jos nesinori grįžti, apie ją galvoti arba atvirkščiai, atsiranda polinkis sumenkinti ne tik nepasisekusius dalykus, bet ir tai, kas pavyko. Arba nematyti pavykusių dalykų. Taigi mus bauginanti vieta, per didelis reikalavimas sau lieka nepaliestas, neaiškus. Mes dar kartą bandome, bet jau su baime, kad su mumis gali įvykti, tai, ko mes negalime sukontroliuoti. Daugiau dėmesio skiriame „streso mažinimui“, o ne tam, ką norime pasakyti.
Vienas iš dalykų, kuris gali mažinti nerimą, yra jo pažinimas. Ką tai reiškia? Šį procesą gali sudaryti pažinimas to, ko mes norime iš savo viešo kalbėjimo? ko mes bijome? kaip viešas kalbėjimas mūsų pasąmonėje yra susijęs su mūsų vertingumu? Savęs klausimas, o kas su manimi atsitiktų, jei būtų tai, ko aš bijau? Ką aš apie save galvočiau? Ką jausčiau? Kokius įsivaizdavimus sukurčiau apie grupės nuomonę apie mane? Ką man tai reikštų? Ar baimės išsipildymas man prilygtų mirčiai? Ar tai panaikintų tai, ką aš žinau, galiu, moku? Tai yra tik keli klausimai, kuriuos užduodame žmonėms bandantiems „pašvelgti baimei į akis“.
Dažnai mes einame kalbėti „su sąlyga“, kad neatsitiks tai, ko bijome. Tai, kas mažina mūsų nerimą, yra leidimas sau turėti galimybę, kad tai gali atsitikti. Ir kitas be galo svarbus dalykas: žinojimas, kaip aš savimi tuomet pasirūpinsiu, kai tai atsitiks. Dažnai ši vieta gąsdina. Baisu, kad leidę sau suklysti, tik taip ir elgsimės. Taip nėra. Viena stipriausių pagalbų yra leidimas sau būti „klystančiai vidutinybei“ bent šalia vieno žmogaus. Tuomet bus lengviau nepabėgti nuo jausmų, kurie kyla po mūsų suvoktos nesėkmės. Leidimas pasakyti „man buvo labai gėda, kai aš tai sakiau ir visi girdėjo“ sau ir dar vienam žmogui, padeda išgyventi nemalonų jausmą. Kai išgyvename savo gėdą, ribotumą, vidutiniškumą, galime daug lengviau grįžti prie pačios temos. Ir dar kartą savęs paklausti, tai, ką aš norėjau pasakyti? Kas atsitiko, kad negalėjo to pasakyti? Taip vyksta mokymasis.
Taigi jei dabar grįžtume prie to sakinio, kuris kelia nerimą, ir pabandytume jį perkeisti į mažiau nerimo keliantį, jis skambėtų maždaug taip: „Aš norėčiau kalbėti aiškiai, argumentuotai ir įdomiai. Jei man nepavyks, greičiausiai jausiuosi labai blogai. Man bus gėda, kad vis dar nesugebu pasakyti tai, ko noriu. Greičiausiai aš suabejosiu savo žiniomis, gebėjimais ir galimybe kalbėti prieš auditorija. Tikrai bus nesmagu. Labai nesmagu. Nekenčiu šio jausmo, kuris užpuola, kai kas nors nepasiseka. Bet jei taip įvyks, aš turiu kam paskambinti ir pasiguosti. Dėl to dabar būtų gerai kuo aiškiau suprasti ką noriu pasakyti. Ir jei šį kartą nepavyks to pasakyti aiškiai, bandysiu ieškoti naujų būdu kaip tai padaryti.“
Šio sakinio veikimas neprasideda vien jį sudėliojus. Mes turime patikėti, kad galime sau leisti būti vidutiniškais ir klysti. Tai yra laiko užimantis, ir emocinių jėgų pareikalaujantis procesas. Tam tikra praktika, per kurią integruojame savo galias ir ribotumą kaip abi, teisėtas savo asmenybės dalis. Per tai atsiveria aiškesnis „AŠ“. Kai susigrąžiname sau teisę patirti nesėkmę, į mūsų rankas sugrįžta ir dalis „JŲ“ galios mums. Mes norime būti su tais žmonėmis, norime jiems kalbėti. Tai yra nedrąsu, bet jų reakcijos, prieštaravimas, komentarai tampa tik nemalonūs, bet ne mirtini.
Straipsnio autorė, Retorika.lt lektorė Vaida Platkevičiūtė:
Vaida Platkevičiūtė
Psichologė, įvairių saviugdos programų kūrėja ir vedėja, organizuoja patyriminius mokymus kasdienių santykių, jausmų išgyvenimo bei reiškimo temomis. Psichologinių straipsnių autorė. Užsiimanti individualiu ir grupiniu konsultavimu. Baigusi Integruotos darbo su kūnu ir judesio terapijjos institutą (Anglija).
Savo darbe daug dėmesio skiria kūne gyvenančių nepažintų galimybių bei suvaržymų atskliedimui, ryšių tarp kūno – jausmų ir proto atkūrimui, kas leidžia asmeniui kokybiškiau ir laisviau būti santykyje su savimi ir visuomenėje.
Daug dėmesio skiria pastoviam asmeniam mokymuisi bei augimui. Pagrindiniai to šaltiniai yra Autentiško judesio disciplina, Kūno psichoterapija, Egsitencinė psichoterapija bei dvasinė praktika.
Asmens vertę suvokią ne kaip konkrečių savybių rinkinį, kurios padeda tapti naudingu visuomenės vienetu, bet kaip jo gebėjimą atrasti autentišką, jam vienam būdingą buvimą, kuris pirmiausia leidžia patirti gyvybingumą, kūrybiškumą, bei iš viso to kylantį tikrą prodyktyvumą.
Dar viena iš darbo sričių yra psichologinė pagalba stipriai sužeistiems, socialinę atskirtį patiriantiems asmenims bei jų šeimoms.
